Mindaugas Radzevičius: Pats didžiausias "džiazmenas" yra pats Dievas - tereikia pažvelgti į gamtą

Su choru dažnai tenka koncertuoti sakraliose erdvėse, o ar dažnai tenka koncertuoti džiazo festivaliuose?

Džiazo festivaliuose paprastai nedalyvaujame, kadangi Česlovo Sasnausko choro ištakos ir meninė veikla labiau susijusi bažnytine-sakraline muzika. Tačiau į savo repertuarą neretai įtraukiame ir džiazinių kompozicijų, spiričiuelių ar šiaip lengvesnio žanro kūrinių. Šis festivalis mums bus nauja patirtis.

Daugeliui skeptikų džiazas ir sakralumas yra nesuderinami dalykai, o kaip manote Jūs?

Žanras pats savaime nėra nei geras nei blogas - taigi sakralus ar profaniškas. Plačiąja prasme sakralumo jausmą (mano asmenine nuomone) džiazo muzika gali suteikti ne ką prasčiau nei grigališkasis choralas. Vieno genialiausių džiazo gitaristų Pat Metheny kūryba daug stipriau inspiruoja apmastymams apie Būtį, Dievą, šventumą, nei daugelis giesmių (tame tarpe ir dėl prasto atlikimo) skambančių nūdienos bažnyčiose. Kitas klausimas - ar visa muzika gali skambėti liturgijoje? Prieš dvidešimt metų kartu su Kauno valstybiniu choru teko gastroliuoti Argentinoje. Buvome gerokai nustebę, kai mišių metu užgrojo estradinę muziką - būgnai, elektrinės gitaros. Po truputį visa tai ateina ir į Lietuvos bažnyčias. 

Manau, kad pats didžiausias improvizatorius, taigi iš dalies ir "džiazmenas" yra pats Dievas - tereikia pažvelgti į gamtą. Todėl žanrai, forma visada keisis, transformuosis, daug svarbiau, koks išnyra turinys.

Chorinė muzika šiuo metu išgyvena pakilimą, televizijos ir muzikinių šou projektų pasiūla plati. Ar tai nekenkia tradicinei chorinei kultūrai?

Įvairovė visada sveikintina, svarbu, kad būtų išlaikyta pusiausvyra, kad kiekvienas turėtų galimybę rinktis.  Formulė galėtų būti maždaug tokia - TAIP įvairiausiai muzikai ir niekada prastai.

Nemanau, kad pop kultūra keltų pavojų klasikinei muzikai. Vienas žymus pianistas yra pasakęs, kad klasikinę muziką nužudys ne "popsas" o prasti interpretatoriai. Svarbu, kad tie atlikėjai, kurie apsisprendė siekti rezultatų klasikinėje muzikoje, per daug nesiblaškytų į šalis, nes kelias atgal dažnai būna labai sunkus, kartais ir neįmanomas. Kas dėl chorinės muzikos atgimimo, manau, kad tai labiau iliuzija. Kalbant globaliau, manau, kad chorinė muzika, o ypač "a cappella" žanras kol kas pralaimi instrumentinei muzikai, tereikia pažiūrėti Mezzo kanalo laidų tinklelį. Balsas visgi neevoliucionavo taip kaip instrumentai, taigi ir techninės galimybės gerokai išsiskyrė. Manau, kad kompozitoriai rašantys chorui dar ieško optimalių būdų, kaip šiuolaikine muzikine kalba prabilti į klausytoją. Galima pasidžiaugti naujai atsirandančiais pavyzdžiais bei tendencijomis.

Ar teko koncertuoti Tauragėje ir ką žinote apie Tauragę?

Tauragėje teko koncertuoti keletą kartų kartu su Kauno valstybiniu choru. Labai patiko miestas, jo architektūra, klausanti publika.

Pristatykite koncerto programą ir ko tikėtis klausytojams?

Pagrindinis programos akcentas - anglų kompozitoriaus Bob Chilcott "Mažosios džiazo mišios". Tai penkių dalių kūrinys chorui, fortepijonui ir mušamiesiems. Autorius meistriškai apjungia grigališkojo choralo, neoklasicizmo bei džiazo stilistiką. Klausytojai taip pat turės galimybę išgirsti pluoštą nuotaikingų spiričiulių, gospel chorų, lietuvių liaudies dainų aranžuočių, šiuolaikinių motetų bei džiugesio pilną Jozefo Haidno "Te Deum".

Dėkojame už nuoširdų pokalbį.

Kalbino Ieva Liorančaitė