Jau džiazuojam!

Taip. Tauragė gyvena džiazo ritmu ir dvasia nuo liepos 13-osios. Žinoma, čia neskaičiuojame tų valandų, savaičių, mėnesių ir pagaliau visų metų nuo praėjusio festivalio. Tą laiką besiruošdami, beorganizuodami, beplanuodami, berašydami scenarijus, beieškodami rėmėjų ir bekurdami projektus (pavyks ar nepavyks gauti finansavimą!) skaičiuoja organizatoriai. Šiuo atveju Viešoji įstaiga „Šou imperija“ ir jos vadovas Valdas Latoža su savo komanda.

Turime trečiąjį festivalį

Ir jų laikas veltui nenuėjo – turime trečiąjį Tauragės džiazo festivalį. Ir jau, kaip spėjau įsitikinti, – fantastišką (nudėvėtas šis žodis, bet tinka jis čia).

Mums, matantiems tik paradinę festivalio pusę ir nežinantiems užkulisių ir sudėtingų paruošiamųjų darbų, atrodo, viskas lyg medumi tepta! Liepos 13-ąją naujoje erdvėje, pilies aikštėje, atidaryta keturių Tauragės fotografų darbų paroda. Įspūdingo dydžio itin kokybiškose nuotraukose ant specialaus audinio akimirkas iš buvusiųjų festivalių užfiksavo ir eksponuoja Romualdas Vaitkus,  Bronislovas Ambrozas, Vaidas Bičkus ir Tadas Zakarauskas. Kaip parodoje teigė vienas iš labiausiai patyrusių fotomenininkų Romualdas Vaitkus,  džiazą fotografuoti labai įdomu, bet ir gana sudėtinga. Bet jei įdomu, viską galimą padaryti. Ir vyrai padarė, Paroda tikrai įdomi, traukia praeivių akį, originali ir išeksponuota naujoj, įdomioj erdvėj. Tauragės džiazo festivalis kuria savo istoriją ir archyvą profesionaliai ir iš to, manau, kada išaugs, susidėlios įdomi Tauragės džiazo dienų istorija, išeis gražus leidinys, iliustruotas profesionaliomis fotografijomis. Vienetinėmis! Kur įamžinti pasaulinio garso džiazo atlikėjai. Žodis „pasaulinio“ nė kiek neperdėtas ir čia jokio blefo nėra. Tauragėje grojo ir šiemet groja ir gros būtent pasaulinio lygio muzikantai, džiazo karalystės karaliai, princai, kunigaikščiai, Džiazo virtuozai.

Ar atsimena kas tiek žmonių Lauksargių bažnyčioje?

Vakar šis faktas patvirtintas Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje, kur vyko festivalio atidarymo koncertas „Vyšnių trio“. Lauksargių įspūdinga bažnyčia (nesvarbu, kad viduje kiek suvargusi, bet švari ir tvarkinga, savotiškai jauki) tokį žmonių antplūdį seniai regėjo. Gal kada nors, kai Lauksargiai Prūsams dar priklausė. Gal. Atvyko džiazą mylintys žmonės iš Tauragės, Vilniaus, Klaipėdos, aplinkinių rajonų. Sugužėjo visi Lauksargių žmonės (bent man taip atrodė), lakstė ir viskuo rūpinosi parapijos klebonas Edikas Šulcas, džiazo gerbėjas, atvyko vyskupas Mindaugas Sabutis, kiti aukšti evangelikų liuteronų dvasininkai. Dalyvavo Tauragės rajono meras Sigitas Mičiulis su visa svita, LR Seimo narė Aušrinė Norkienė, Lauksargių seniūnas Mindaugas Giačas, Tauragės džiazo gurmanai. Visų neišvardinsi ir nėra reikalo. Muzika gi čia svarbu. Na, neapseisi ir be rėmėjų: Lietuvos kultūros  ministerijos ir Lietuvos Kultūros Tarybos, Tauragės rajono savivaldybės, Vilkyškių pieninės (beje, pateikusios žiūrovams malonių siurprizų), Lenkijos instituto Vilniuje ir dar poros dešimčių rėmėjų, kuriuos visus galite rasti reklaminiuose plakatuose. 

Kaip ir priklauso, renginio vedėjos Rimos pakviestas, festivalio pradžią paskelbė jo organizatorius Valdas Latoža, simboliškai jo pradžią, paskambinęs varpeliu, pranešė ir bažnyčios kunigas, parapijos klebonas Edikas Šulcas.

O tada prasidėjo …

Petrą Vyšniauską „gyvai“ buvau girdėjęs ne kartą ir jo fenomenalius sugebėjimus žinojau, tačiau sūnų Dominyką, dukrą Mariją ir gitaristą Vladimirą Kaplaną teko klausyti pirmą kartą. Profesorius Petras Vyšniauskas, legendinis saksofonininkas, klarnetininkas, pirmasis iš džiazo muzikantų Lietuvos nacionalinės premijos laureatas – legenda, bet, kad į savo legendą jis įtraukė ir puikius savo vaikus, čia jau kažkas unikalaus. Dominykas – tarptautinių konkursų laureatas, klasiškas trimitininkas, grojantis ne tik trimitu, bet ir flugerhornu, trombonu, Marija, malonaus tembro ir puikiai džiazuojanti dainininkė, pianistė. Vladimiras Kaplanas – gitaros virtuozas. Visi jie sukūrė tokią atmosferą, kad kai kas ašarą braukė, kai kas juokėsi iš džiaugsmo, kai kas nustėręs iš nuostabos sėdėjo lyg mietą prarijęs. Nepakartojamos improvizacijos, variacijos, idealus instrumentų valdymas, jų kaitaliojimas vinas kitu, neįtikėtini sąskambiai, artistiškumas pakerėjo visus iki vieno – nuo Ekscelencijos Vyskupo iki Lauksargių davatkėlės. Muzikiniai pokalbiai, pokštai, muzikos kūrimas čia pat, akyse, negalėjo nežavėti. Ir visa tai aukščiausios prabos. Tai bent festivalio atidarymas. Bažnyčios skliautai - ir tie nušvito, pagražėjo, pasidarė tokie mieli.

Bisai ir padėkos

Koncerto vedėja Rima išprovokavo bisus, žiūrovai stovėdami sveikino atlikėjus. Kaip gi be padėkų? Petras Vyšniauskas dėkojo už pakvietimą, Seimo Narė Aušrinė Norkienė, Meras Sigitas Mičiulis, sveikino, teikė dovanas, Vyskupas Mindaugas Sabutis linkėjo, „kad Viešpats atlikėjus,  menininkus lydėtų“, dėkojo visos bažnyčios vardu (neužmirškime, kad minime reformacijos 500 metines), gėles teikė Lauksargių seniūnas Mindaugas Gečas, dėkojo kunigas Edikas Šulcas. Vyskupo Mindaugo Sabučio padėkomis apdovanotas festivalio organizatorius Valdas Latoža ir meras Sigitas Mičiulis. Buvo daug gražių žodžių ir sveikinimų.

Džiazo dienų proga išleistas ir vienkartinis, skoningas laikraštis, kur galima rasti pilną informaciją apie atlikėjus, būsimus koncertus ir renginius. Koncerto metu Lauksargių bažnyčioje buvo galima pamatyti unikalią nacionalinės premijos laureato Arvydo Každailio 65 ofortų ciklą, skirtą prisiminti lietuviamas giminingas, bet sunaikintas prūsų gentis,  galėjusias tapti trečiąja baltiška valstybe. Paroda eksponuota specialiai Tauragės džiazo festivaliui.

Džiazuojam toliau!!!

Festivalio akimirkos čia.

Eugenijus Šaltis

Romualdo Vaitkaus nuotr.