Atgaivinęs sielą, Tauragės džiazo maratonas baigėsi

„Prieš daugelį metų tai tebuvo idėja, apie kurią tik drįsome pagalvoti. Šiandien – tarptautinis festivalis, kokybiškos ir profesionalios muzikos šventė, kurioje dalyvauja džiazo muzikos grandai, užburiantys savo energija ir ritmais bei kviečiantys pajusti gyvenimo ir kūrybos pulsą“,- sakė festivalio Tauragėje organizatorius Valdas Latoža. Iš tikrųjų yra smagu, kuomet idėjos, kartais atrodančios nerealios, virsta tikrove. Vieną iš tokių pavyzdžių aiškiai turime. Tauragėje prieš keletą metų nebuvo džiazo muzikos. Nebent atsitiktinai kas per kokį koncertą padžiazuodavo  šiek tiek. Žmonių,  mėgstančių šią muziką, saujelė buvo. Tauragiškiai važiuodavo į Birštoną, į Klaipėdą, į Suvalkus, į Kauną ir kitur paklausyti savo mėgstamos muzikos, pabūti toje nenusakomoje dvasioje, kuri visada vyrauja džiazo festivaliuose.

Dabar jau galime drąsiai teigti – džiazo muzikos festivalis Tauragėje tapo visos krašto kultūros neatsiejama dalimi, užėmė tą nišą, kuri iki šiol buvo laisva, per tuos trejetą metų, kai vyksta džiazo festivaliai Tauragėje, jau išsiugdė tradicijos, išsiugdė klausytojų ratas ir visai tikėtina, kad jis plėsis. Tuo, kaip kultūrininkas, muzikantas ir žurnalistas beveik neabejoju. Suprasdamas, koks titaniškas darbas suorganizuoti, sukviesti Europoje  graibstomus atlikėjus, surasti finansavimą, rėmėjus, pasirūpinti kelionėmis, maitinimu, apgyvendinimu ir kaip tai menkai atlyginama mūsų periferijos sąlygomis organizatoriams.

Metodikos nežinau, bet rezultatai neįtikėtini

Čia turiu galvoje festivalio rėmėjus. Kaip reikia su jais kalbėti, kaip ieškoti, kad tokių atrastum? Žinau, kad nūnai su Lietuvos kultūros taryba kalbėtis oi kaip sudėtinga. Pasikeitė laikai, nepaprastai sunku gauti finansinį palaikymą ir dar provincijoje, ir dar tik trečius metus tevykstančiam festivaliui. Kažkaip pavyko. Kaip? Pasvajokit kiekvienas. Ir dar pati kultūros ministrė sveikinimą viešą paskelbė festivaliui. Rėmėjų priskaičiavau apie 40. Ir kokių. (Garbė ir savivaldybei, nieko neprikiši). Įdomu, kiek jogurto indelių padovanojo festivaliui „Vilkyškių pieninė“, kiek firminių puodelių loterijai paaukojo, kiek dovanų atlikėjams dovanojo. Įdomu būtų sužinoti. Na, tikri šaunuoliai tie Vilkyškių pienininkai: ir sau reklamą puikią padarė ir žiūrovus labai maloniai nustebino. Tą patį galima pasakyti ir apie Tauragės „Molupį“. Puikūs duonos gaminiai atlikėjams, o paskutinio koncerto metu - gaminių degustavimas ir lauknešėlis kiekvienam žiūrovui. To dar nėra buvę, patikėkit. Ėjo žmonės iš koncerto , užmokėję tik 4 eurus už jį, ir namo nešėsi po paketėlį „Molupio“ skanėstų, po indelį skaniausio jogurto pasiėmę. Kalbėjau ne su vienu tauragiškiu, jie tikrai nustebinti liko. Daug puikių rėmėjų rasta, dovanokit, visų išvardinti negaliu, bet jie verti pagarbos.

O kaip gi muzika?

O ką muzika? Reikėjo būti koncertuose, pirmiausia. Buvau visuose. Ir dar būčiau buvęs, jeigu festivalis nebūtų užsibaigęs. O užsibaigė jis su tokia jėga, taip kaip ir prasidėjo. Prasidėjo su Vyšniauskais, o baigėsi su kitais korifėjais – saksofono virtuozu Vytautu Labučiu, bosistu Leonidu Šinkarenko ir būgnininku Arvydu Jofe. Nepataikauju Jums, mieli skaitytojai, ar organizatoriams, ar dar kažkam, tiesiog sakau savo nuomonę – tai gyvos legendos, pasaulinio lygio atlikėjai. Kaip kalbėjom koncerto metu su kolega muzikantu Sigitu Kazakevičiumi, štai kur tikrasis Lietuvos elitas, žinoma, priskaitant žymiuosius mokslininkus, kitų sričių pasaulinio lygio menininkus, o ne zvonkės, bunkės, zumpės… Kaip mes kartais to nesuvokiame? Pasiduodame pigiems žurnalistiniams triukams, kai ant spalvoto žurnalo viršelio atsiranda kokia vištelė kudakuojanti, tai jau ir elitas, atseit. Tiek to, nesiruošiu čia pamokslauti. Muzika buvo nuostabi: virtuoziškas visų trijų atlikėjų grojimas (net dviem saksofonais iš karto), kažkoks „kosminis“ A. Jofės dainavimas, bosisto viražai ir ritminės šarados, mušamųjų tirados, vertė aikčioti, dar kartą stebėtis žmogaus galimybėmis ir galvoti – kiek gi tas žmogus gali, kur gi ta riba? Klausantis atrodė, kad virtuoziškiau jau neįmanoma. Tai supranta pasaulis ir įvertina. Nekalbėsiu apie šių trijų muzikos milžinų nuopelnus, pelnytas premijas, išleistas plokšteles, gastroles po pasaulį. Yra aprašyta plačiai internete. Bet svarbiausia juos išgirsti pačiam, „pačiupinėti“. Ir dar Tauragėje – ne Vilniuje, ne Londone, ne Paryžiuje, ne Niujorke, bet Tauragėje. Štai už ką reikia sakyti ačiū organizatoriams. Už suteiktą galimybę!

Latvių jaunatviška grupė "The swamp shakers" baigė festivalį. Įdomi grupelė, nieko nepasakysi. Muzikanati perspektyvūs, artistiški, matosi, kad įsimylėję džiazą. Jų atliekama muzika kiek lengvesnė, bet smagi ir festivalio pabaigai visiškai tiko. Groja visi virtuoziškai, dainuoja gerai, na, o žavingoji kontrabosininkė ir vokalistė tiesiog prikaustė visų žiūrovų dėmesį. Toks virtuoziškas grojimas, artistiškumas, šmaikštumas, seksualumas (nepatinka tas žodis) gerąja prasme, vertė žavėtis, žavėtis, žavėtis. Jos rankose (gležnos merginos), didžiulis kontrabosas atrodė lyg žaisliukas. Žiūrovai audringai sveikino jaunuosius latvius ir negailėjo plojimų, pasigėrėjimo šūksnių ir kitokios žiūrovų rekacijos.

Na, ir visai pabaigai, desertui, visa publika buvo pakviesta į kavinės „Banga“ lauko terasą, kur vyko smagus "jam session" vakaras. Klausytojų ir smalsuolių susirinko tikrai daug, oras lyg užsakytas, o visi norintys netilpo terasoje. Restorano šeimininkai turėjo pasirūpinti papildomomis vietomis. Žiūrovams dainavo klaipėdiškė, vokalistė, puiki džiazo atlikėja Raimonda Vaičiūtė, grojo muzikantai Vytautas Skudas (trimitas), Raimondas Dauginas (klavišiniai).

Trečiasis džiazo festivalis Tauragėje baigėsi. Galiu pasakyti tiek, kad per tuos trejus metus pamačiau tiek pasaulinio garso atlikėjų, kiek nebuvau matęs  ir girdėjęs per paskutinius gal 10 metų. Belieka padėkoti už tokią galimybę ir laukti naujų stebuklėlių. Gal kas ir nepavyko, nežinau, nepastebėjau, manau, kad ir kiti žiūrovai nepastebėjo. Čia jau organizatorių reikalas. Jie išanalizuos, aptars, išspręs. Kūrybinės sėkmės ir jėgų visiems, kas prisidėjo prie festivalio organizavimo. Net ir lietuviukams savanoriams iš Amerikos, kurie taip gražiai po lietaus prieš koncertą nušluostė šlapias kėdes, kad mums būtų patogu sėdėti.

Laukiame kitų metų!

Festivalio akimirkos čia.

Eugenijus Šaltis

Romualdo Vaitkaus nuotr.